Auginimas
-
Kai kurių žolelių galima užsiauginti patiems. Žolelės augintos nuo senovės – egiptiečių, sirų, arabų. Žolininkystė buvo įprastas reiškinys Europos vienuolynuose, kurie kaupė medicinos žinias, padėjo gyventojams gintis nuo epidemijų, gamino garsius žolelių gėrimus. Žolelių ekspozicijos augintos universitetų botanikos soduose. Viduramžiais naudingųjų augalų platinimas buvo paskatintas netgi specialiu įsakymu: „Europos tėvas“ Karolis Didysis 9-ajame amžiuje išleido „Capitulare de villis vel curtis imperii Caroli Magni“ ir šiame dokumente išvardijo, kokius augalus privalu auginti kiekviename Frankų imperijos ūkyje. Pvz., šiame sąraše buvo erškėtrožė, ožragė, balsamita, šalavijas, rūta, diemedis, kmynas, rozmarinas, anyžius, juodgrūdė, varnalėša, petražolė, gelsvė, krapas, pankolis, trūkažolė, garstyčia, šaltmėtė, monarda, dašis, bitkrėslė, katžolė, kalendra, dedešva, builis. Tokiu būdu paskatinta keistis augalais, selekcionuoti sunkiau augančias veisles ir atsirado šaltesnėse sąlygose prisitaikiusių žolelių atmainų. Šiais laikais žolelių daržai gali daug papasakoti apie regionų kulinarines tradicijas, kultūrą, istoriją.
Nors apie vaistinių augalų auginimą literatūros yra, ji toli gražu nelygiavertė, ypač jei autorius yra ne praktikas, o aklai perrašęs nepatikrintus dalykus žmogus. Todėl kartais ir toje pačioje knygoje galima pamatyti ir labai gerų, ir gana prastų nurodymų, priklausomai nuo to, kas buvo atsakingas už kurį skirsnį. Pvz., galime suprasti, kiek reiklūs gysločiai, kurie tokie dažni šalia numintų takelių. Todėl reiktų kritiškai vertinti šaltinį apie šio augalo auginimą, jei jame gysločio priežiūra sudėtingesnė nei lepios daržo kultūros. Praktikė vaistažolininkė Tammi Ruth Hartung savo knygoje "Growing 101 herbs that heal" ("101 gydančios žolelės auginimas") (Storey Publishing, 2000) rašo, kad gyslotis nereiklus dirvai, auga atviroje saulėtoje vietoje ar daliniam pavėsy. Jį lengva išauginti iš sėklų. Jas galima sėti tiesiai lauke pavasarį, augalai sudygsta per 1-2 savaites; daigumas apie 70 proc. Atstumas tarp augalų turi būti 30 cm. Laistyti saikingai. Ji ūkininkams pataria vesti kiekvieno augalo auginimo žurnalus ir praktikos būdu nustatyti geriausią auginimo būdą savo vietovėje: pigiausią augalo dauginimo būdą, optimalų sėjos laiką ir pan.
Auginant žoleles vertėtų atkreipti dėmesį ir į mažiau žinomas, bet labai vertingas kultūras, pvz., burnočius (Amaranthus caudatus, A. cruentus, A. hypochondriacus), kuriuos inkai, majai, actekai kultivavo kelis tūkstančius metų. Maistui, gydymui ir kosmetikai vartojamos unikalios savo sudėtimi burnočių sėklos, aliejus, o taip pat lapai, iš kurių ruošiami daug proteinų, vitaminų, antioksidantų ir mineralinių medžiagų turintys antrieji patiekalai (kaip iš špinatų) ir įvairios arbatos. Šiuo metu gydomieji preparatai iš burnočio pripažinti ne tik Lotynų Amerikos šalyse. Burnotis mažina cholesterolio kiekį, turi antidiabetinių, tonizuojančių, viduriavimą ir kraujavimą stabdančių savybių, naudingas sergantiems hipertenzija, vainikinių kraujagyslių ligomis, nutukimu, patiriantiems padidintą radiaciją. Flavonoidai sąlygoja burnočio ir jo preparatų savybes modifikuoti organizmo reakciją į alergenus, virusus ir vėžį sukeliančius veiksnius, todėl burnotis pripažįstamas kaip priešuždegiminė, antimikrobinė ir priešvėžinė priemonė. Burnotis taip pat naudojamas natūraliems dažams gaminti, gyvulių pašarui, auginamas kaip dekoratyvini augalas. Burnočių veislėmis Lietuvoje užsiima Žemdirbystės institutas.
Visgi pasaulyje sukultūrinta ne taip daug vaistinių augalų. Laukinių žolelių sėklų galima gauti iš gamtos. Vietinės augalų rūšys yra geriau prisitaikę, jų auginimui gali būti panaudotos žemės, kurios laikomos netinkamos įprastai žemdirbystei. Lietuvoje tradicinėje ir liaudies medicinoje naudojamos 462 aukštesniųjų augalų rūšys. Europoje prekiaujama maždaug 2000 vaistinių ir aromatinių augalų, apie 1200-1300 kurių yra kilę iš Europos kontinento; tačiau iš kultivuojamų laukų į rinką patenka daugiausia tik 130-140 augalų rūšių. Iš viso pasaulyje gali būti apie 53 tūkst. vaistinių augalų rūšių - apie 12,5 proc. nuo visų augalų rūšių. Spėjama, kad daugiau kaip keturiems tūkstančiams vaistinių augalų rūšių gresia išnykimas.