Mokslai apie augalus ir sveikatą
-
Botanika – augalus tirianti biologijos mokslo šaka.
Etnobotanika – mokslas apie žmogaus sąveiką su augalais (augalų vaidmenį kuriant būstą, įrankius, apsirūpinant būstu, kt.). Egzistuoja nauja jos šaka – miesto etnobotanika, tirianti miesto žmonių žinias apie augalus ir jų naudojimą, įskaitant įvairių tautinių bendruomenių medicinines žinias. Lingvistinė etnobotanika nagrinėja žmogaus sąveiką su augalais, kuris atsispindi augalų pavadinimuose ir kituose žodžiuose, posakiuose, dainose. Tradicinės etnobotaninės žinios gali būti labai vertingos ir ekonomiškai, pvz., ieškant vaistų, tačiau jų rinkimas gali kelti gana rimtų mokslo etikos problemų, susijusių su žinių intelektine nuosavybe, konfliktuojančiomis skirtingų kultūrų vertybėmis ir interesais.
Taksonomija - biologijos šaka, siekianti sukurti sistemingą gyvųjų organizmų klasifikaciją.
Archeobotanika – mokslas, tiriantis senovines augalų liekanas; jis padeda rekonstruoti to laikotarpio aplinką, klimatą, išteklių dydį.
Paleobotanika – mokslas apie senovinius augalų ir žmogaus santykius, jų pokyčius (mitybą, augalų rinkimą ir ūkininkavimą, teritorijos naudojimo sezoniškumą, augalų naudojimą techniniais tikslais (plaustams, čiužiniams, namų statybai, krepšių pynimui, kurui, kt.), susijusį žmonių statusą.
Žmogaus ekologija – mokslas apie žmonių ir jų natūraliosios, socialinės bei sukurtosios aplinkos sąveiką, aplinkos įtaką žmonių sveikatai, optimalias žmogaus egzistavimo sąlygas ir leistinas poveikio aplinkai ribas.
Cheminė ekologija tiria chemines medžiagas – informacijos nešėjas, kurios dalyvauja įvairių organizmų sąveikoje, informacijos srautus ekosistemose.
Mitybos antropologija – biologinės antropologijos šaka, nagrinėjanti žmogaus evoliucionavimą, adaptaciją ir populiacijos pokyčius, susijusius su dieta, maisto gamyba.
Maisto ir mitybos ekologija nagrinėja kultūrinį elgesį, paveikusį potencialiai valgomų gamtos išteklių išgavimą, ruošimą ir vartojimą.
Etnofarmakologija – mokslas apie etninių grupių metodus, kurie taikomi kuriant tradicinius vaistus, šių vaistų vartojimo įpročius ir susijusį bendruomenių sveikatingumą.
Etnomedicina – sveikatos antropologijos šaka, nagrinėjanti iš senovės raštu ir žodžiu perduodamas tradicinės medicinos žinias, jų antropologinį kontekstą. Etnoveterinarinė medicina – sritis apie augalų ir tradicinių metodų naudojimą gyvūnų gydymui.
Sveikatos antropologija – antropologijos šaka, nagrinėjanti sveikatos, ligos sąvokas, slaugą ir gydymą socialiniame ir kultūriniame kontekste. Kitaip ji dar vadinama medicinos antropologija.
Dietologija – medicinos sritis, nagrinėjanti mitybos ir sveikatos sąryšį, sveiko ir sergančio žmogaus racionalią mitybą. Dietoterapija nagrinėja ligonių gydymą dietos pagalba.
Kulinarija – valgių ir gėrimų ruošimo menas. Pvz., menas tinkamai užplikyti arbatą.
Gastronomija – disciplina, puoselėjanti valgio ruošimo meną bei užsiimanti jo vartotojų kultūros kėlimu.
Maisto pramonės technologija - tai maisto mokslo ir inžinerijos žinios, naudojamos kurti ir gaminti maisto produktus, kad jie būtų saugūs, maistingi ir skanūs. Augalinio maisto technologija apima ne tik duonos, konditerijos gaminius, alkoholinių gėrimų gamybą, vaisių ir daržovių perdirbimą, bet ir prieskonių bei arbatų gamybą iš vietinių žolelių.
Fitochemija – mokslas apie augalų cheminę sudėtį. Jis padeda geriau suprasti augalų, tame tarpe ir žolelių, veikimo mechanizmą, galimą sąveiką su kitais vaistais. Išaiškintos veikliosios medžiagos kartais imamos sintezuoti arba pagal jas sukuriamos chemiškai giminingos veikliosios medžiagos. Manoma, kad iš augalų jau išskirta ne mažiau 12 tūkst. medžiagų, tačiau jų dalis sudaro mažiau nei 10 proc. visų augaluose esančių vaistingų medžiagų.
Biochemija – mokslas, tiriantis cheminius procesus gyvuose organizmuose.
Fitofarmakognozija – mokslas apie vaistinius augalus ir augalines žaliavas vaistams gaminti.
Farmacija – medicinos sritis, nagrinėjanti saugų gydymą vaistinėmis medžiagomis: vaistų gavimą, laikymą, perdirbimą, kokybės kontrolę, ruošimą, išdavimą, vaistų saugos ir veiksmingumo kontrolę bei informavimą apie vaistus. Šiais laikais sukurta daugybė įvairios kilmės vaistų. Iš augalinių vaistinių medžiagų ruošiami užpilai, nuovirai. Gryninant vaistines medžiagas gaunami taip vadinami galeniniai preparatai, kurie patvaresni ir tinka ilgiau vartoti – tinktūros, ekstraktai, sirupai.
Etnofarmacija – mokslas apie įvairių (tradicinių ir naujų) vaistų vartojimą visuomenėje, šį vartojimą sąlygojantį kultūrinį kontekstą.
Toksikologija – mokslo šaka, tirianti nuodus, jų savybes, poveikį, apsinuodijimų priežastis, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką.
Fitoterapija – gydymas augalais ir augalų ekstraktais. Fitoterapeutai, kaip ir kitų specializacijų gydytojai, diagnozuoja ligas ir skiria gydymą. Gyvūnų gydymas atitinkamai vadinamas veterinarine fitoterapija.
Aromoterapija – medicinos sritis, naudojanti lakiąsias augalų medžiagas; ji nagrinėja eterinių aliejų savybes, jų poveikį žmogaus nuotaikai, dvasinei būklei ir sveikatai. Aromoterapijoje gydymui naudojami eteriniai aliejai, absoliutai, fitoncidai, žolelių distiliatai, ištraukos, aliejai. Nors ši sritis gana jauna, bet panašus kvapiųjų medžiagų naudojimas žinomas nuo senovės, pvz., smilkalams.
Tokius reiškinius, kaip vaistinių augalų vartojimą gyvūnų populiacijose, gyvūnų gydymąsi gamtoje nagrinėja etologija (zoopsichologija), gyvūnų elgesio ekologija (mokslas apie ekologinius ir evoliucinius elgsenos veiksnius ir elgesio svarbą prisitaikant prie aplinkos), chemoetologija, kt.