Rinkimas
-
Renkant žoleles natūraliose augimvietėse reiktų pasirinkti neužterštas vietas, toliau nuo gausiai gyvenamų vietovių, kelių, gamyklų, deginimo įmonių, šiukšlynų, gyvulininkystės objektų, herbicidais ir pesticidais apdorotų laukų, sodų ar miškų ir pan. Nepažįstamame miške geriau laikytis netoli draugų, kad nepasiklysti. Išvykai į gamtą reikia tinkamos aprangos, saugančios nuo perkaitimo, lietaus ir šalčio, priklausomai nuo sezono; reikia turėti geriamo vandens, šiek tiek maisto užkąsti. Šiltesniuoju metų laiku reikia nepamiršti, kad gamtoje aktyvios erkės, kurios gali turėti erkinio encefalito viruso ir Laimo ligos sukėlėjų borelijų. Apsisaugoti nuo jų gali padėti rūbai, galvos apdangalai; po lankymosi gamtoje reikia apsižiūrėti, ar nėra įsisiurbusių erkių ir jas radus pašalinti. Patikima apsauga nuo erkinio encefalito yra skiepai, o vakcinos nuo Laimo ligos nėra. Gamtoje apsiginti nuo uodų, kitų vabzdžių gali padėti ir augalai, nes kai kurie jų turi insekticidų ir repelentų savybių.
Kiekvienos augalinės žaliavos rinkimui yra savas laikas, kuris kasmet šiek tiek kinta, priklausomai meteorologinių sąlygų. Pvz., pumpurai renkami žiemą ir anksti pavasarį; lapai, žolė (antžeminė dalis) dažniausiai pavasarį ir vasarą, augalo vegetacijos metu, bet šis laikotarpis gana individualus kiekvienam augalui. Augalai žydi taip pat įvairiu laiku, pvz., šalpusnio žiedai renkami pavasarį, vos vos pradėję žydėti, antraip džiovinimo metu galime gauti tik nepanaudojamų pūkelių šūsnį. Vaisiai renkami nepernokę, šaknys ir šakniastiebiai paprastai kasamos rudenį arba anksti pavasarį, sėklos renkamos visiškai subrendę. Nors Lietuva nėra didelė šalis, joje taip pat egzistuoja klimato skirtumai, kurie lemia skirtingą augalų vegetaciją. Todėl kiekvienoje vietovėje egzistuoja tikslesnis augalinės žaliavos rinkimo kalendorius.
Augalų antžeminės dalys turi būti nesušlapę, be rasos, neapdulkėję, nesergantys, neužteršti paukščių ar gyvūnų. Rinkėjas turi mokėti gerai atskirti augalą, kad nesumaišytų jo su nuodingaisiais augalais – tai ypatingai svarbi saugaus produkto sąlyga. Knygos gali daug padėti mokantis apie augalus, tačiau pirmą kartą atskirti augalą geriau pasitelkti patyrusį ir pažįstantį florą žmogų. Tiems vaistiniams ir maistiniams augalams, kuriuos lengva sumaišyti su nuodingaisiais, reikia skirti ypatingą dėmesį. Nespecialistams nederėtų eksperimentuoti su vaistingais augalais, turinčiais nuodingų savybių. Augalų rinkėjui sunkiau augalus aptikti tada, kai žaliava renkama tokiu laiku, kada augalas sunkiau identifikuojamas, pvz., kai renkamos šaknys apnykus antžeminei daliai. Todėl su kai kurių augalų augimo vietomis geriau susipažinti iš anksto.
Reikia atkreipti dėmesį, kaip geriau rinkti augalinę žaliavą, kad pernelyg nepakenkti augalui. Dauguma augalų žaliavų renkami tiesiog rankomis, bet kartais reiktų turėti peilį, žirkles, sekatorių, kt. Žaliavai dėti ir pernešti reikalinga tara, kurioje augalai galėtų kvėpuoti ir nebūtų suspaudžiami, trinami, pvz., pintas krepšelis, natūralios medžiagos siūti krepšeliai, popieriumi išklota medinė dėžutė, gūnia. Nederėtų net laikinai skirtingas žaliavas dėti į tą patį maišelį – augalams apvytus sunku juos atskirti. Jokiu būdu negalima dėti augalų į plastikinius maišelius. Reiktų rinkti tokį kiekį, kokį numatote sunaudoti iki sekančio sezono. Pernelyg ilgai laikomos žolelės praranda daug lakių ir vertingų medžiagų, dūlija. Kiekvienam augalui ilgiausias rekomenduojamas laikymo terminas individualus. Pvz., mėtos, medetkos jautresnės laikymui, todėl trumpesnis ir mišinių su jomis vartojimo laikas.
Negalima rinkti retų, nykstančių, į Raudonąją knygą įrašytų augalų. Be to renkant augalus svarbu neišnaikinti vietinės floros su unikaliomis genetinėmis charakteristikomis; rinkimo būdai turi būti tausojantys, negalima žaloti viso augalo, kai reikalingos tik tam tikros jo dalys. Rinkimas turi garantuoti augalų populiacijų, genetinės įvairovės išsaugojimą, neturi būti pernelyg intensyvus ir alinantis gamtą. Kiekvieno augalo biologija ypatinga, jis auga savu greičiu, savaip dauginasi (vegetatyviniu ar generatyviniu būdu; skirtingas daigumas, ramybės periodas), skirtingos gyvavimo formos (vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai; žolė, krūmas, medis). Nuo šių savybių priklauso ir populiacijos jautrumas konkrečios žaliavos rinkimui. Biologai taksonomistai gali patarti dėl gamtos išteklių ir prižiūrėti jų naudojimą.
Gamtoje geriau rinkti, o ne kultivuoti, tuos laukinius augalus, kurių reikia mažai, kuriuos sunku sukultūrinti ar jie lėtai auga. Nykstančius augalus geriau kultivuoti, nei rinkti gamtoje. Laukinių augalų kultivavimas gali netgi prisidėti prie vietinės genetinės įvairovės išsaugojimo. Kita vertus, gana daug žolelių yra netinkamos monokultūroms dėl biologinių ypatybių ar ekologinių poreikių (reikalingas specialus dirvožemis, mažas daigumas, kultūrų jautrumas kenkėjams, kt.). Tinkamas augalų rinkimas gamtoje tik prisideda prie genetinės augalų įvairovės išsaugojimo. Žinoma, jei žolelės auginamos, jų tiekėjas mažiau priklausomas nuo įvairių veiksnių; jis gali iš anksto sutarti dėl supirkimo kainos; jam nekyla ir augalo identifikavimo problemų, kurios svarbios renkant laukinius augalus, be to ūkininkaudami žmonės gali užsiimti selekcija. Tačiau ėmus kultivuoti augalus gali dingti ir vietinių žmonių suinteresuotumas saugoti laukinę gamtą ir jos išteklius, puoselėti žinias apie ją, o natūralias augavietes gali išstumti žemdirbystės plotai. Žmonių ryšius su gamta, vietinių žinių praradimą taip pat gali paveikti migracija, todėl gamtos išteklių išsaugojimui svarbi strategija, palaikanti žmonių kompetenciją.
Kartais augalai kultūrinėse sąlygose gali pradėti kaupti mažiau naudingų medžiagų, nes pastarosios gamtoje yra tarsi augalo imunitetas, padedantis kovoti dėl erdvės su kitų rūšių augalais. Tada auginimui, dauginimui labai svarbu pasirinkti tinkamą egzempliorių. Manoma, kad kultivuojami augalai gali sukaupti mažiau veikliųjų medžiagų dėl to, kad yra jaunesni, nei tokie pat augalai gamtoje, kur augimas lėtesnis. Dėl to supirkėjų ypač vertinamos žolelės iš sertifikuotų ekologinių ūkių, nes juose augalai auginami neintensyvios žemdirbystės sąlygomis. Su Europos Tarybos reglamentu (Nr. 2092/91) ir kitais Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais ekologinį ūkininkavimą, galima susipažinti www.organic.lt svetainėje, taip pat informaciją galima gauti priežiūrą vykdančios įstaigos svetainėje www.ekoagros.lt.
Bet kuriuo atveju konkrečioje vietovėje turėtų būti pasiekta tinkama pusiausvyra tarp vartojimo, bioįvairovės puoselėjimo, augalų saugojimo ir kultivavimo, kad produktyvumas būtų stabilus, ūkininkavimo sistema tvari, o gamtos išteklių naudojimas socialiai sąžiningas. Nuolatiniai laukinės augmenijos rinkėjai yra suinteresuoti racionaliu gamtos išteklių naudojimu, nes jie užtikrina papildomas pajamas. Ekologinės žaliavos rinkėjai kontroliuojančiai įstaigai kasmet iš anksto pateikia sąrašą teritorijų, kuriose numato rinkti konkrečius augalus.
Bioįvairovė padeda natūraliai apsaugoti augalus nuo ligų; tuo tarpu intensyvus, platus maistinių ir vaistinių monokultūrų auginimas reikalauja didelių indėlių į chemines apsaugos priemones. Chemikalai potencialiai pavojingi žmonių sveikatai bei ekosistemai, kuri atlieka daug svarbių funkcijų - valo dirvožemį, orą, vandenį, palaiko dirvos derlingumą ir saugo ją nuo erozijos, augalus nuo kenkėjų, teikia prieglobstį augalams ir gyvūnams. Bioįvairovės išsaugojimas svarbus ateičiai, kaip genetinis gamtos bankas. Yra žinoma, kad pramoniniai reikalavimai, standartizavimas dažnai skatina kultivuoti siauros genetinės įvairovės augalų populiacijas ir tai neprisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo, tačiau tai pavojinga net įprastoms monokultūroms, pvz., jei jos tampa neatsparios ligoms ar blogai pakinta jų vertingos savybės, o laukinis genofondas, reikalingas kryžminimui, sunaikintas. Gamtos bioįvairovė svarbi žmogui ir kultūriniu požiūriu, kaip tapatybės, dvasingumo elementas, įkvėpimui, estetiniam pasigėrėjimui ir poilsiui.